Leopardas, drauge su tigru, liūtu, jaguaru ir irbiu priskiriami garbingai didžiųjų kačių panterų genčiai . Šiuo metu išskiriami 8 leopardo porūšiai paplitę Azijoje ir 1 Afrikinis leopardas (Panthera pardus pardus), gyvenantis Afrikoje į pietus nuo Sacharos. Beje tai vienintelis leopardų atstovas, kurio medžioklė , nors ir su įvairiais suvaržymais, tačiau dar leidžiama Zimbabvėje, Tanzanijoje, Pietų Afrikoje, dalinai Botsvanoje bei Zambijoje ir žinoma Namibijoje .
Uolingos kalvos, tinkamos leopardui slapstytis dienos metu, aplink plytintys krūmynai su gausia antilopių populiacija ar skaitlingomis galvijų bandomis ir nedidelis žmonių tankumas. Ko daugiau reikia šiam galingam plėšrūnui, sugebančiam įvilkti medin kelis kartus už save sunkesnį grobį. Natūralių priešų nedaug – tik liūtai ar būriais gyvenančios dėmėtosios hienos. Tačiau taip jau susiklostė, kad liūtų Namibijoje nedaug, o hienos čia dažniau sutinkamos rudosios, kurios maitinasi pavieniui ir grėsmės leopardui nekelia. Svarbi priežastis, renkantis medžioklės vietą yra, kaip dabar įprasta sakyti, kainos ir kokybės santykis, kuris Namibijoje ypač palankus safario mėgėjams. Ir žinoma senos leopardų viliojimo tradicijos, leidusios ištobulinti medžioklės procesą. Nors medžioklės principas gan paprastas. Teritorijoje, kur gyvena leopardas (siekia iki 400 kv. km.) tinkamose vietose išdėstomas masalas, kaip taisyklė – šviežia antilopės ar galvijų mėsa, ir kasdien tikrinama, ar žvėris atrado jauką. Jei seniau viliojimo vietoje būdavo išpurenama žemė, kad aiškiai atsispaustų pėdsakai, tai dabar informacija renkama foto kamerų pagalba. Kuomet plėšrūnas atranda masalą, delsti negalima. Priklausomai nuo vėjo ir pėdsakų krypties surenčiama slėptuvė ir apsiginklavus kantrybe tykojama, jei prireiks, per visą naktį.
Tai kame čia tas sunkumas, paklausite? Sumedžiojai kokią antilopę, pakabinai, kelis kartus patikrinai kamerą ir kai tik tinkamas patinas pradeda lankytis, sėdai į pasalą ir pykšt, džiaukis laimikiu. Taigi ….
Kas medžiojo svečiose šalyse pasakys, kuomet turi planą tam tikru laiku sumedžioti tam tikrą žvėrį, tai didžiausia problema yra, kad to žvėries planai sutaptu su tavuoju. O dar tas šūvis iš gan padoraus nakčiai 100 metrų atstumo begėdiškai skiriantis adrenalinui…..
5 dienos kaip trankomės po medžioklės plotus tikrindami viliojimo vietose sukabintas kameras. Labiausiai užknisa nesibaigiantis vartų kilnojimas. Kaip tyčia mūsų nužiūrėtas žvėris apsistojo keliolikos kilometrų ilgio ir kelių kilometrų pločio kalne iš visų pusių apsuptame galvijų augintojų fermos, kurios teritorija išraižyta įvairaus senumo, dažnai sukriošusiomis, tvoromis ir bandotakiais.
Pradžioje viskas klostėsi kaip iš natų, tačiau atėjus medžioklės laikui, žvėris nustojo lankytis prie masalo ir nors tu ką. Tikriausiai sumedžiojo kokį grobį kalno viršuje, sumintijo Frankas, mano jaunasis vedlys. Tik hienos pastoviai patikrina jauką. Tai kilnojame tvoras, laikas nuo laiko kokį oryksą maisto programai ar babuiną sumedžiojam. Beždžionių mėsa taip pat tinkama jaukui, tačiau prieš tai reikia nulupti kailį, nes leopardai nemėgsta ilgų, besiveliančių nasruose plaukų. O gal ir blogai, kad tuos babuinus medžiojau. Ne veltui yra patarlė, kad jei susiruošei tykoti leopardo, tai prieš tai nešauk babuino. Pasak šona genties medžiotojų, jo dvasia perspės plėšrūną apie gresiantį pavojų.
Šeštą medžioklės dieną pagaliau sėkmė. Stambus plėšrūnas aplankė jauką ir naktį kelis kartus maitinosi. Nuotaika kaip mat pasitaisė. Statom slėptuvę, užmaskuojame šakomis. Frankas atitempia kažkokį stovą, kuris šiaip naudojamas šautuvo prišaudymui ir pamatęs mano nustebusį žvilgsnį paaiškina – kad mažiau būtų triukšmo kai leopardas pasirodys. Žinau nerašytą tiesą, kad ir koks sau teisus bebūtum, vietiniai geriau žino ką daro. Tyliu, tačiau kuomet šautuvą virvelėmis pritvirtino prie stovo, pasijaučiau visai niekam tikęs….
Leopardui atėjus prie masalo, pradės veikti foto kamera ir Frankas telefone gavęs vibruojančius signalus tylomis palies man petį. Taip sutarėme. Gudrus planas.
Apie tokią naktį sakoma – tamsu, nors į akį durk. Tik cikadų gaudesys ir daugiau jokių garsų. Valanda, antra, trečia… sėdime nejudame, ne juokai, leopardą medžiojame… Po vidurnakčio suvibravo daviklis ir Frankas bakstelėjo petin. Suprask įjunk naktinį taikiklį. Pro optiką vaizdelis darosi aiškesnis. Vėjo nėra, o mėsa linguoja. Tačiau geriau įžiūrėti, kaip tyčia, trukdo krūmai. Nieko sau… kažkokia stichija užlieja nuo apačios ir kūną užplūsta nekontroliuojamas jaudulys… Pradžioje pradėjo drebėti kojos ir nenumaldomai kilo aukštyn… Įsitvėriau į šautuvą ir tarsi palengvėjo. Reikia giliai kvėpuoti ir nepasiduoti jauduliui, krebžda galvoje.
Keliom sekundėm iš už krūmo išlindo leopardo galva. Geriau jau būtų nepasirodęs. Vėl praradau jaudulio kontrolę.
Tas šmikis atsliūkino prie baito iš priešingos, nei laukta, pusės ir ramiai sau krūmų priedangoje užkandžiauja nuo žemės, nesiruošdamas lipti medin, kaip mes planavome.
Per žemai pritvirtintas jaukas ir neiškirsti krūmai. Kažkokia nesąmonė. Vis sušmėžuojanti leopardo galva tik dar labiau kaitino kraują ir jaudulys pasiekė išprotėjimo lygį. Jau ne aš laikau nukreipęs šautuvą į svajonių žvėrį, o pritvirtintas šautuvas padėjo nenusiristi nuo kėdės. Mintyse dėkojau Frankui už stovą.
Sustabdžius kvėpavimą įmanoma kelias sekundes taikytis nedrebant. Taigi iš esmės šūvis galimas, tačiau nešausi per krūmus. Belieka tikėtis, kad žvėris išlys iš po priedangos. Kalatūnas baisus. Gerai, kad tamsu ir Frankas nemato.
Labai jau didelis žvėris jei masalą pasiekia nuo žemės. Pasisotinęs dar sušmėžavo tarp krūmų ir ramiai nupėdino kalnų pusėn, palikęs drebantį medžiotoją ir susikrimtusį dėl netinkamai paruoštos vietos vedlį.
Jaudulys atlėgo kaip ir užėjo – pradžioje nurimo rankos, po to pilvas ir galop kojos nustojom drebėti. Nakties tamsoje dar riktelėjo leopardo išgąsdintas babuinas ir susirūpinusi dygliakiaulė vis šmirinėjo palei slėptuvę. Palengva pradėjo švisti.
6 val. ryto Kerzonas privairavo mašiną. Frankas tylomis peržiūrinėjo naktinę foto sesiją, taip pat tylomis iškirto krūmus prie baito.
Palaipsniui susijaudinimą pakeitė pyktis dėl vaikiškų klaidų įrengiant slėptuvę. Tačiau ir pats esu kaltas. Reikėjo pareikalauti, kad iškirstų krūmus prieš sėdant į palapinę, o ne tolerantiškai nutylėti. Nesinorėjo kalbėti, tai vaikštinėjau pirmyn atgal kol jie ruošėsi. Po to įkaliau uspakajoncų… Pyktis blogas patarėjas. Frankas juk stengėsi.
Galop viskas kažkaip išsivaikščiojo ir apsvarstę tuos pačius juokelius apie juodus ir baltus, kaip zebro, gyvenimo dryžius, viskuo apkaltinome babuinus.
Sekanti diena, tiksliau naktis vėl užgriebė tamsaus gyvenimo dryžio juostą ir po 12 valandų sėdėjimo, kuomet sustingę ir atvėsę saulei tekant išlindome iš slėptuvės į Kerzono, atvažiavusio mūsų paimti, klausimą kaip sekėsi, Frankas tik nerišliai sumurmėjo, kad nieko gero. Nors gal nebuvo taip blogai – apsilankė ypač retas Afrikinis barsukas medlaižys, o vidurnaktį pralinksmino hiena, kuri pasišokinėdama vis bandė pasiekti baitą. Atkaklumo jai netrūko ir galop stipriai sukando kumpio galą ir kabėdama ore sukinėjosi kol neatlaikė viela, kuria buvo pritvirtinta mėsa. Drauge su grobiu pliūptelėjo ant žemės ir kiek atsipūtusi, keliolikos kilogramų mėsgalį nusitempė nakties tamsybėn.
Leopardas neatėjo. Frankas sakė, kad girdėjo kalnuose pjaunamos antilopės garsus, o tai reiškia, kad artimiausiomis dienomis žvėris doros šviežią grobį. Ir kada baigsis tas juodasis dryžius?
Ilgai laukti neteko. Grįžus stovyklon pagaliau atėjo metas gerom naujienom. Jau prieš dieną žinojome, kad už keliasdešimties kilometrų esančioje galvijų fermoje didžiulis leopardas papjovė veršiuką. Mėsos liekanas fermeris įkėlė į medį ir pritvirtino stebėjimo kameras. Dabar gavome žinių, kad šiąnakt prie jauko lankėsi 2 plėšrūnai. Pradžioje kameros užfiksavo patelę, o po vidurnakčio pasirodė grobio savininkas, didžiulis patinas. Viltis nuskaidrino mūsų veidelius.. Dėl viso pikto prieš naktinę medžioklę kelis kartus sušoviau į taikinį, nes ramybės nedavė sunkus nuleistukas ir nepatogiai pritvirtinta naktinė optika. Viskas gerai. Susitvarkysiu.
Fermeris Efanas palydėjo iki slėptuvės ir, spausdamas ranką, paklausė, ar palinkėti sėkmės? Ne, ne, Efanai, sėkmės linkėti nereikia! Gerai, kad nors paklausei , o ne tiesmukiškai rėžei…
Tačiau vis tiek, pirmas kelias valandas galvon lindo mintys , kad ateina leopardas, sušaunu ir jis nubėga. Su tokiu nusiteikimu bus šnipštas. Pradėjau galvoje dėlioti vaizdinius, kad po šūvio plėšrūnas krenta žemyn. Kaip obuolys nuo obels. Taip geriau.
Kuomet vidurnaktį suvibravus davikliui Frankas davė ženklą ir pakėliau šautuvą, didžiulio leopardo siluetas išryškėjo ant pasvirusio medžio kamieno. Nebuvo abejonių, kad tai tas pats stambus patinas. Kelis kartus giliai įkvėpiau, kad numaldyčiau kylantį susijaudinimą, ir nedvejodamas nuspaudžiau gaiduką.
Garbė Didžiajam Penketui!
