Pastarųjų metų kelionės po įvairias Afrikos šalis, suteikė galimybę iš arčiau pažinti ten gyvenančių žvėrių medžioklės ypatumus, bei paskatino detaliau pasidomėti dabartinėmis safario galimybėmis.
Garbingiausia ir pavojingiausia yra Didžiojo Penketo (liūtas, dramblys, buivolas, raganosis ir leopardas ) medžioklė. Didžiojo penketo (angl. Big Five ) sąvoka pradėta naudoti 19 amžiuje, norint pažymėti medžiotojų pasiekimus Afrikos žemyne. Tuomet, daugelyje išsivysčiusių Europos ir Amerikos šalių, medžioklė galutinai prarado pirmykštę maisto paruošų prasmę. Nauja idėjine motyvacija tapo trofėjinė medžioklė, kuri palaipsniui išsivystė į šiuolaikinį Safario judėjimą. Tarptautinis Safari Klubas (SCI), pasitikėjimo pagrindu, įvertina ir įprasmina medžiotojų pasiekimus ir yra neatsiejama šiuolaikinės medžioklinės kultūros dalis. Ir nors Didžiajam Penkete nėra nustatytas eiliškumas, tačiau neabejotinos valdžios simbolio ir žvėrių karaliaus titulas įpareigoja pasakojimą pradėti nuo liūtų.
Mūsų kraštų medžiotojams liūtas – ne visai šio pasaulio gyvūnas. Tai kažkas egzotiško, labiau būdingo zoologijos sodui ar cirkui. Tačiau dar ne taip senai liūtai gyveno ir Europoje. Jie buvo paplitę Balkanų, Apeninų ir Pirėnų pusiasaliuose, dabartinės Prancūzijos pietuose. Senovės romėnams ir graikams liūtai buvo įprastas žvėris. Romos imperatoriai rengdavo parodomąsias pjautynes, kuriose vienu metu dalyvaudavo šimtai plėšrūnų. Europoje jie išnyko pirmame m.e. amžiuje. Panašaus likimo sulaukė ir Berberinis (gyvenęs šiaurinėje Afrikos dalyje) ir Kapinis (gyvenęs Gerosios vilties iškyšulyje) liūtai. Paskutinis, pastarojo porūšio gyvūnas buvo sumedžiotas 1865 m.
Šiuo metu biologai išskiria šešis dar išlikusius liūtų porūšius (Konginis, Katanginis, Pietų Afrikos, Masajinis, Vakarų Afrikos ir Azijinis), kurių paplitimo arealai mozaikiškai išsidėstę Afrikos žemyne. Išimtį sudaro nedidelė Azijinio, dar vadinamo Persinio liūto, populiacija, gyvenanti Indijoje. O kas liečia žvėris, kurie veisiami zoologijos soduose ar cirkuose, tai genetiškai šie žvėrys – be kilmės dokumentų. Tai šimtmečiais trūkęs įvairių liūto porūšių mišrinimo rezultatas.
Nors šiuo metu priskaičiuojama apie 35 000 laisvėje gyvenančių liūtų, tačiau faktas, kad 80- tyje procentų savo istorinio arealo jie jau nesutinkami, gamtosaugines organizacijas verčia imtis griežtesnių priemonių , kurios tiesiogiai įtakoja medžioklės galimybes. Priežastys, kurios privertė liūtus „susispausti“ vienaip ar kitaip sąlygojamos žmogaus veiklos: dėl didėjančio žmonių skaičiaus nykstančios buveinės ir mažėjančios laukinių kanopinių žvėrių bandos, brakonieriavimas ir nuodijimas dėl žalos naminiams gyvuliams, ligos, ritualinis žudymas. Nevienareikšmišką vietą šiame sąraše užima medžioklė. Dabar net aršiausi ir „žaliausi“ kritikai pripažįsta, kad reglamentuota liūtų medžioklė daro teigiamą poveikį rūšies išsaugojimui. Argumentuojant tai, pateikiamas Kenijos pavyzdys, kurioje 1978m. buvo uždrausta medžioklė. Tuo metu liūtų skaičius šioje šalyje viršijo gyvenančių kaimyninėje Tanzanijoje . Po kelių dešimtmečių situacija pasikeitė, ir dabar Tanzanijoje, kurioje medžioklė leidžiama, gerokai daugiau liūtų nei Kenijoje. Trys iš penkių dabar Afrikoje esančių genetiškai gyvybingų liūtų populiacijų, dar vadinamų tvirtovėmis, yra Tanzanijoje. Tai Serengečio, Selu ir Ruaha-Rungwa populiacijos. ( Likusios dvi – Zimbabvėje ir šalia esančiose kraštuose: tai Okavango – Hvangė (Bostvana – Zimbabvės vakarai) ir Didžiojo Limpopo (Mozambikas, P. Afrikos Kriugerio N.P. ir Zimbabvės rytai).
Iš liūtų medžioklės gaunami pinigai veikia neturtingų šalių ekonomiką ir skatina žvėrių apsaugą. Tačiau didžiausia nauda slypi netiesioginiame poveikyje. Ten, kur medžioklė leidžiama, varganų vietinių genčių vadukai keičia savo mąstymą, ir vietoje to, kad nunuodytų galvijus puldinėjantį liūtą, jie padeda organizuoti jo medžioklę ir uždirba daugiau nei patirti nuostoliai. Vietinių pėdsekių patirtis ir žinios nuoširdžiai vertinamos atvykstančių medžiotojų, o tai taip pat svarbi paskata. Dar vienas medžiotojų pranašumas prieš žaliuosius, tai, kad tikrieji safario mėgėjai pasiekia tolimiausius Afrikos kampelius ir bendrauja su vietiniais jiems suprantama „medžiotojų“ kalba, o pajamos gaunamos iš medžioklės, daugiau ar mažiau, nusėda tarp vietinių gyventojų. Tuo tarpu žaliųjų pinigai dažnai paskirstomi tarp korumpuotų valdininkų, o vietiniams lieka tik draudimai, kurių nepaisoma.
Liūtai vieninteliai kačių atstovai, kurie gyvena šeimomis. Priklausomai nuo užimamos teritorijos kokybės šeimą sudaro nuo kelių iki keliolikos giminystės ryšiais susijusių patelių su jaunikliais ir vienas ar keli patinai. Jauni, išvyti iš šeimos ar nusenę patinai gyvena pavieniui arba susiburia į nedideles grupes. Didžiausi liūtų priešai – kiti liūtai. Apie 25% visų jauniklių nugalabijami naujai atėjusių karaliauti žvėrių, kurie žūtbūtinėje kovoje nugali dominuojantį patiną. Jaunikliai žudomi dėl labai paprastos priežasties – patelė netekusi vaikų vėl užrujoja. Tuomet nauji gaujos vadai ištisomis dienomis mėgaujasi malonumais, pertraukose tarp miego ir sueities neužmiršdami pirmieji suėsti patelių sumedžiotą grobį. Dėl nuožmių tarpusavio kovų ir kitų pavojų, slypinčių laukinėje gamtoje, patinai laisvėje retai sulaukia 12-14 metų. Nedažnai sutiksi seną nukaršusį liūtą. Patelės amžius laisvėje siekia iki 19 metų. Dėl jauniklių galabijimo į valdžią atėjus naujam dominuojančiam patinui, patelių rujos laikas dažnai sutampa, nes netekus jauniklių vienu metų, jų biologinis laikrodis pakoreguojamas.
Liūtai – savanų ir krūmynų gyventojai, mėgstantys atviras erdves ir aukštumas, nuo kurių patogu stebėti teritoriją. Patinų svoris siekia iki 250 kg. Įsivaizduokite mūsų tauriojo elnio patino dydžio (tik mažesnėmis kojomis) gracingą, nuožmų ir negailestingą plėšrūną, kuris įdėmiai nužvelgia auką. Klausimų, kas čia karalius, nekyla… . Gal tik dėmėtosios hienos išdrįsta artintis prie pavienių liūtų grobio. Argumentų jos turi pakankamai. Gyvena didelėmis gaujomis , o jų dantų sukandimas du kartus stipresnis už liūtų.
Liūtų riaumojimas, stingdantis ir siaubą keliantis, girdimas už kelių kilometrų. Skirtas užimamai teritorijai įteisinti ir būsimom aukom baimę ir sąmyšį kelti. Bijo ne tik žvėrys; vietiniai atokių kaimelių gyventojai neretai kenčia nuo tarp liūtų pasitaikančių žmogėdrų. Dažniausiai, tai nusenę ar sužeisti žvėrys, kurie patys nesugeba pasigauti grobio laukinėje gamtoje. Net toks, iš pirmo žvilgsnio, bejėgis gyvūnas kaip dygliakiaulė, gali tapti žvėrių karaliaus sužeidimo priežastimi. Istorija, kurios liudininku teko būti, nutiko šį pavasarį. Drauge su Irmantu, vadovaujami patyrusio vedlio ir seno bičiulio Filipo, bei padedami kelių juodųjų čiabuvių, medžiojome Kalaharyje šalia Bostvanos sienos. Nederlingame pusdykumių smėlyje gerai matėsi mūsų persekiojamo žvėries pėdsakai ir mes spėriai judėjome pirmyn. Ten, kur žolė buvo tankesnė ir Filipas dvejojo, juodieji pagalbininkai imdavosi iniciatyvos ir mes tęsdavome paiešką. Biriame smėlyje atsispaudę ryškūs, neapibyrėjusiais kraštais pėdsakai, buvo vienišo stambaus liūto, praėjusio prieš keliolika ar keliasdešimt minučių.. Dienojo, saulė vis negailestingiau kepino ir bet kurią akimirka buvo galima tikėtis išvysti žvėrį… Smėlėtą ir atvirą vietovę pakeitė krūmokšniais ir aukšta , perdžiuvusia žole apaugęs plotas. Pėdsakai vedė prieš vėją, kuris slopino išdavikišką pernykštės žolės čiužėjimą ir mes vylėmės užklupti žvėrį netikėtai… Tačiau, kuomet juodieji pagalbininkai pamatė liūtą, jis, pasislėpęs aukštoje žolėje už kokių 30 metrų, jau stebėjo mūsų nesėkmingas pastangas prisiartinti. Plėšrūnas tyrinėjantis savo persekiotojus ir mes , peržengę „padorumo“ ribą, iki kurios žvėris turi galimybę pasitraukti – taip ir sustingome (praėjus pirmajam netikėtumo šurmuliui) stebėdami vieni kitą. Vešlūs karčiai, skvarbios akys. Nors ir arti, tačiau šūviui labai netinkama pozicija – tankioje žolėje tik menami žvėries kontūrai. Taip ir stovėjome laukdami, kol liūtas pajudės ir išlįs iš priedangos. Slinko kankinamai ilgos minutės, o situacija nesikeitė. Jau ir rankos nutirpo laikant paruoštą šautuvą ar foto aparatą…. Kažkas ne taip… Filipui paliepus, juodasis pėdsekys metė mažą šakaliuką… liūtas nereagavo ir toliau mus stebėjo slepiamas tankios žolės… kantrybė baigė sekti. Dabar pėdsekys metė šakalį… nieko… žvėris nenorėjo eiti iš šabakštyno, tačiau nerodė ir agresijos. Kažkas ne taip. Normaliai liūtas turėjo pasitraukti arba „pamokyti“ mus už nepagarbą. Galop, netekęs kantrybės, čiabuvis išlaužė didesnę už save sauso krūmo šaką ir demonstruodamas protu sunkiai suvokiamą drąsą, pabėgėjęs link žvėries, švystelėjo ją prie pat liūto snukio. Didesnio įžeidimo žvėrių karaliui būti negalėjo. Tačiau vietoje to, kad parodytų savo galią, liūtas nusprendė pasitraukti ir lengva ristele, prisidengdamas krūmokšniais, nubėgo tolyn. Vėl prasidėjo varginantis persekiojimas. Tik dabar jau sekėme ne pėdsakais, o tiesindami kelią ir nukirsdami kampus iš paskos liūtui, kuris sušmėžuodavo atviresnėse vietose. Plėšrūnas palengva risnojo, o mes iškišę liežuvius ir sunkiai gaudydami kvapą vis mėginome priartėti šūvio atstumu. Persekiojimas, kepinant vidurdienio saulei truko apie valandą (nors man atrodė kad visą amžinybę). Galop, liūtui tai atsibodo ir stabtelėjęs atviroje vietoje, grėsmingai pažvelgė į mus…. Kelių sekundžių Irmantui pakako, kad taikliu šūviu sėkmingai užbaigtų savo gimtadieninę medžioklę. Tuomet ir paaiškėjo liūto elgesio priežastis. Tai buvo senas, dideliais karčiais žvėris, kuriam, matyt, sunkiai sekėsi sumedžioti greitas antilopes . Genamas alkio jis susigundė lengvai sugaunama dygliakiaule. Tačiau ilgi ir aštrūs spygliai, kuriais ji, panašiai kaip ežys, ginasi nuo užpuolikų, ir kurie labai lengvai išsitraukia iš jos kūno, nors ir neišgelbėjo dygliakiaulės , tačiau pridarė liūtui nepagydomų žaizdų. Visa priekinė plėšrūno kūno dalis ir letenos buvo privarstyta aštrių spyglių. Kai kurie jų paviršiuje buvo nulaužti, o smailūs galai likę po oda. Taip susižalojęs plėšrūnas neturėjo šansų sumedžioti grobį ir išgyventi , o esant palankiom aplinkybėm, galėjo tapti žmogėdra.
Kur galima medžioti?
Šiuo metu liūtus galima medžioti 9 valstybėse: Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), Tanzanijoje, Centrinės Afrikos Respublikoje, Burkina Faso, Benine, Kamerūne, Namibijoje, Mozambike ir Zimbabvėje. Išskirtinę vietą šiame sąraše užima Pietų Afrika, nes joje kasmet sumedžiojama dvigubai daugiau liūtų, nei visas kitas šalis drauge sudėjus. 2009 metais iš PAR eksportuota 833 , o iš visų kitų šalių drauge – 471 liūtai. 2010 metais šis santykis buvo 682 ir 318. Taip yra todėl, kad Pietų Afrikoje yra išvystytas liūtų veisimas aptvaruose( priskaičiuojama apie 170 veislynų). Dirbtinomis sąlygomis užauginti plėšrūnai paleidžiami į aptvertas safario teritorijas, kurių dydis siekia iki keliasdešimties tūkstančių hektarų. Skirtingose provincijose privalomas skirtingas laiko tarpas nuo žvėries paleidimo iki jo medžioklės. Kai kur jis siekia kelis metus. Todėl atėjus medžioklės laikui tai jau ne „narvinis“, o prisitaikęs gyventi laivėje plėšrūnas. Dėl tinkamai organizuotos medžioklės, liūtų kaina PAR yra kelis kartus mažesnė, nei kitose šalyse. Daugelis medžiotojų dabar mieliau renkasi galimybę už protingą kainą sumedžioti garbingą trofėjų Pietų Afrikoje, nei moka didelius pinigus Tanzanijoje. Tuo labiau, kad pastarojoje šalyje, sugriežtinus reikalavimus sumedžioto liūto amžiui, daugelis safari mėgėjų grįžta be trofėjaus. Pavyzdžiui 2011-12 medžioklės sezone iš 315 licenzijų , išduotų Tanzanijoje, tik 85 buvo išnaudotos. Profesionaliam medžiotojui suklydus ir leidus šauti jaunesni , kaip 6 metų liūtą, abu medžioklės dalyviai susimoka po 5000 eurų baudas.
Dėl etninių neramumų ir ginkluotų gaujų siautėjimo, iš potencialių liūtų medžioklei šalių reikia išbraukti Centrinę Afrikos Respubliką. Tai labai įdomi egzotinių trofėjų požiūriu šalis, tačiau, deja, labai pavojinga.
Atskirą grupę sudaro Burkina Faso, Beninas ir Kamerūnas. Šiose šalyse gyvena vakarų Afrikos, dar vadinamas Senegalinis liūtų porūšis. Tai smulkesniu kūno sudėjimu pasižyminti populiacija. Kasmet išduodama apie 50 licenzijų (20 Burkina Faso, 5 Benine ir 25 Kamerūne), tačiau mažiau kaip pusė jų lieka neišnaudotos. Svarbiausia to priežastis – draudimas medžioti prie maitos, vandens telkinių ir brakonieriavimas. Atsitiktinumas, o dažnai ir juodųjų pagalbininkų nenoras – pastovūs liūtų medžioklės palydovai. Suprasti čiabuvius galima – šiuose kraštuose prieš kelis šimtmečius klestėjusi juodųjų vergų prekyba , meilės vakarų civilizacijai nepridėjo.
Namibija ir Mozambikas, nors negali pasigirti gausiomis liūtų populiacijomis, tačiau kasmet šiose šalyse sumedžiojama po 10 -20 žvėrių.
Po Pietų Afrikos ir Tanzanijos, Zimbabvė – trečia pagal liūtų sumedžiojimo galimybes. Medžioklė organizuojama šalia nacionalinių parkų esančiuose safari plotuose. Nors šalis pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai nustekenta , tačiau dar nuo Rodezijos laikų išlikusios safario tradicijos , viena geriausių profesionalių medžiotojų mokykla (plačiaja prasme) ir prieinamos kainos daro ją patrauklia medžioklės mėgėjams.
Gera žinia iš Zambijos – 2016-2017 metų sezone planuojama, po kelių metų pertraukos, vėl leisti medžioti liūtus.
Medžioklės būdai
Liūtų medžioklės būdai ir geriausi terminai paremti žvėries elgsenos įpročiais ir galiojančia tos šalies tvarka: Ten, kur plėšrūnų priviliojimui leidžiama naudoti žvėrių ar naminių gyvulių mėsą, geriausi rezultatai pasiekiami tykojant liūtų prie maitos. Prieš medžioklę organizatoriai keliose plėšrūnų pamėgtose vietose, medžiuose, iškabina didelius gabalus šviežios mėsos ir stebi kokie žvėrys randa jauką . Jei tarp jų yra tinkamos trofėjinės brandos liūtas, jaukas pastoviai atnaujinamas. Laikoma, kad liūtai , kontroliuodami savo teritoriją, apeina ją , maždaug per 3 savaites. Todėl minimali medžioklės trukmė, kurios reikalauja organizatoriai, yra 21 diena. Tokia tvarka galioja Tanzanijoje, Zimbabvėje, Mozambike, Namibijoje.
Burkina Faso, Benine ir Kamerune yra draudžiama vilioti liūtus. Todėl medžioklė organizuojama sėlinant. Pradžioje ieškoma tinkamo pėdsako , o po to juo sekama . Tai daug jėgų ir ištvermės reikalaujanti medžioklė, spiginant negailestingai pusiaujo saulei. Liūtus lengviausia rasti, kuomet išdžiūva daugelis vandens šaltinių ir plėšrūnų grobis koncentruojasi prie išlikusių vandens telkinių. Kuo karščiau tuo daugiau šansų. Tačiau iškęsti visą dieną 40 ir daugiau laipsnių karštį nėra paprasta, kad ir kaip mes to liūto trokštume… Paprastai tokiai medžioklei organizatoriai siūlo 12-14 dienų safarį.
Pietų Afrikoje liūtai medžiojami aptvertuose didelėse safari teritorijose. Kaip taisyklė, jose yra kelių tinklas, kuris padeda ieškoti tinkamo žvėries. Kuomet randami pageidaujamo amžiaus plėšrūno pėdsakai, prasideda sekimas, pati įdomiausia medžioklės dalis, gal ne visuomet dinamiška, tačiau kupina vidinės įtampos ir stiprių emocijų. Ir laiko šiai medžioklei reikia mažiau. Per 5-7 dienas turėsite geidžiamą trofėjų ir dar smagiai praleisite kelias dienas antilopių medžioklėje.
