Visuotinas, žaliomis idėjomis vedinos dalies visuomenės puolimas prieš medžiotojus nori nenori priverčia užduoti pačiam sau klausimus. Kaip mes atsidūrėme tokioje situacijoje ir ar jau laikas barstytis pelenus ant galvos? Viską suversti pasaulį apėmusiai kairiajai madai irgi nesinori. Kaip nutiko, kad naujoji karta užsiropštė medin ir garsiai ieško kaltų. Ar nekerta šakos ant kurios pati sėdi? Galų gale, kas toji prigimtinė teisė medžioti? Kur ji užrašyta? Ar dabar susiklosčiusi medžioklės tvarka Lietuvoje yra teisinga savo esme? O gal tai gilus sovietmečio reliktas, neleidžiantis pašaliečiams pagarbiau vertinti medžiotojus?
Kas tai prigimtinė teisė ir kodėl ją reikia gerbti?
Prigimtinė teisė visų pirma filosofinė kategorija, kylanti iš gamtos ir todėl yra beveik nekintanti ir kartais prieštaraujanti visuomenėje egzistuojančiai teisinei sistemai, kuri pagrįsta ilgesniam ar trumpesniam, tačiau limituotam, dėl natūralių visuomenės pokyčių , poreikių tenkinimui. Kuo didesni prieštaravimai tarp prigimtinės teisės ir visuomenės teisinės sistemos, tuo didesnis piliečių nepasitenkinimas, dažnai vedantis prie egzistuojančios teisinės sistemos pokyčių. Prigimtinė teisė, dėl jos kilmės, laikoma aukštesne už galiojančią teisę. Mes turime prigimtinę teisę mylėti ir mylėtis, turim teisę į savo gyvenimą. Tai nediskutuotini ir visiem suprantami norai. Taigi moralės požiūriu prigimtinė teisė suteikia pirmenybę.
Esame taip surėdyti, taip sudėlioti mūsų genai, taip mes vystėmės nuo tų laikų, kuomet prieš 7 milijonus metų nuo beždžionių genties atsiskyrė žmogbeždžionių gentis, tolimi mūsų protėviai. Visą tą laiką kova už būvį ir išlikimą buvo kasdienė būsena. Natūrali atranka formavo mūsų protėvių, kad ir kokie jie būtų mūsų požiūriu primityvūs, sąmonę. Norėdami išgyventi nedraugiškoje aplinkoje turėjo visų pirma būti geri medžiotojai ir žvejai. Su tokiu genų rinkiniu prieš maždaug 200 000 metų, nuo žmogbeždžionių genties atsiskyrė Homo sapiens – šiuolaikiniai žmonės. Jie neatsirado iš niekur ir netikėtai. Esame tiesioginis genetinis produktas 7 mln. metų kovojančių už teisę gyventi ir kasdien tai įrodinėjančių mūsų tolimų protėvių. Tik pagalvokite, 7 milijonai metų nepertraukiamos medžioklės, plačiąja prasme. Norime to ar ne, tačiau išgyvenimo įgūdžiai labai giliai užkoduoti mūsų esybėje. Ir kas pasakys, kaip vystysimės toliau, jei dirbtinai mėginsime sumenkinti savo prigimtį, pasiduodami dalies visuomenės spaudimui ir bandymams pasmerkti medžioklę, vieną iš svarbiausių žmonijos istorijoje veiklų.
Pirmosios medžiotojų ir rinkėjų gentys, paplitusios iš Afrikos žemyno, dėl gamtos ciklų ir nevienodai pasiskirsčiusių išteklių, su retomis išimtimis, buvo klajokliai. Tai ribojo žmonių skaičiaus augimą, tačiau sudarė prielaidas apgyvendinti visą žemę. Dalies žmonijos gyvenimas palengvėjo, kai prieš maždaug 7 000 metų dabartinės Mažosios Azijos teritorijoje buvo pradėtos auginti grūdinės kultūros. Tai leido didesniam žmonių skaičiui apsigyventi sėsliai. Vėliau ir kituose regionuose pereita prie sėslios žemdirbystės, buvo domestikuoti pirmieji galvijai. Tačiau ir šie pokyčiai, kurie kardinaliai pakeitė žmonijos gyvenimą, savo esme pratęsė medžiotojų bendruomenėse susiklosčiusią tradiciją. Užaugintą galviją vis tiek reikėjo nudobti maistui. Sunkus pasirinkimas, tačiau žmonių kaip rūšies išgyvenimo istorijos sėkmė priklausė ir priklauso nuo savo esmės suvokimo, arba prigimtinės, niekur neužrašytos teisės į gyvenimą.
Perėjimas prie sėslaus gyvenimo būdo, paremto augalininkyste ir gyvulininkyste, vyko palaipsniui, ir medžioklė daugelyje kraštų dar ilgai išliko pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu. Galima drąsiai teigti, kad iki mūsų eros pradžios, didesnė žmonijos dalis buvo arba tiesiogiai priklausoma nuo medžioklės, žūklės ir rinkimo, arba ši veikla ženkliai pagelbėdavo. Ir vėlesniais laikais medžioklė buvo įprastas būdas apsirūpinti maistu, o nemažai jos daliai ir iki mūsų dienų išliko pagrindinis pragyvenimo užsiėmimas. Tokia štai labai grubi, glausta, gal kiek suprimityvinta, medžioklės, kaip neatsiejamos žmogaus būsenos istorija. Sudėliojau ją todėl, kad pagrįsčiau teiginį, kad medžioklė yra prigimtinė teisė, nes tai per visą žmonijos istoriją giliai nusėdo kolektyvinėje sąmonėje ir mūsų genetinėje dėlionėje. Paklausite, tai kurie genai lemia tokį mūsų elgesį? Kas juos ištyrė ir įrodė, kad medžioklės instinktai žmonėse užkuoduoti? Sutinku. Negaliu atsakyti į šį klausimą, tačiau tuomet ir jūs turėtumėte sutikti, kad veikla, kuri per visą istoriją buvo vertinama kaip esminė išgyvenimo galimybė, turėjo įsirašyti mūsų kode. Kiek metų žalioms idėjoms pasisakančioms prieš medžioklę? 10 -50 -100? Tebūnie 100 metų. Tai tesudaro 0,0014% visos žmonijos istorijos.
Iki 20-to amžiaus pradžios didžioji dauguma žmonių gyveno kaimo vietovėje ir turėjo tiesioginį ryšį su gamta ir naminiais bei laukiniais gyvūnais. Natūralūs gamtos dėsniai jiems buvo suprantami ir nekėlė nereikalingų klausimų. Susiklosčiusi visuomeninė moralė nesmerkė medžioklės, vertino ją kaip garbingą veiklą, o religija, plačiąja prasme, liudydama, kad žmonijai galima savo reikmėms naudoti žvėris ir gyvulius , neleido tuo abejoti. Tokia nuostata sprendė prieštaravimą, kuris atsiranda turint prigimtinę teisę į gyvenimą su iš to išplaukiančiais veiksmais ją palaikyti ir gyvūno gyvybės. Žmogaus liudijimas prieš žvėries liudijimą.
Klausimai atsirado vėliau, kuomet palaipsniui susiformavo miestiečių karta, kuri maisto produktus pradėjo suvokti, kaip kažką tokio, kas guli ant prekystalio lentynos. Hiperbolizuojant pienas bėga iš kranelio, o mėsa gaminama gamykloje. Medžioti? Kaip taip galima savo malonumui elgtis? Kalbantys žvėreliai iš televizorių ekranų ištrynė ribas tarp realaus gyvenimo ir įsivaizduojamo gyvenimo. Pagaliau atsirado ir buvo aiškiai suformuotas prieštaravimas , kuris užgimė dar prieš kelis tūkstančius metų, kuomet klajoklis medžiotojas prisijaukino laukinį gyvūną ir kelis metus meiliai kasęs jam tarpuausį, galop nugalabijo maistui. Susidūrėme su prieštaravimu tarp savo prigimtinės teisės ir gyvūno teisės į gyvenimą. Teisingiau ne gyvūno teisės, nes jis gyvena pagal natūralius gamtos dėsnius ir nudobti kitą ar žūti pačiam jam tėra didžiojo stebuklo, vadinamo gyvenimu, natūrali eiga. Tai prieštaravimas tarp medžiotojų ir tos visuomenės dalies, kuri dažnai pridengdama savo tikruosius interesus ir neprašyta stengiasi advokatauti gyvūnijai, kuri nesivadovauja gero elgesio su kitais reglamentu ir žmogų vertina kaip grobį arba pavojų. Liūtas, paveržęs svetimą patelę, visų pirma nugalabija jos vaikus, tačiau nesmerkiamas už tai, nes liūtams liūtiškas gyvenimas, o žmonėms žmogiškas.
Ar nesame sovietmečio reliktai?
Lietuvoje visuomenės požiūris į medžiotojus švelniai tariant prastas. Įvairios priežastys tokios nemeilės. Medžiotojams ir nereikia tos meilės. Užtektų supratimo, kad ir tokio, kuriuo naudojasi žvejai. Nors iš esmės skirtumo nėra. Dėl maisto, kad išgyventi, žvejoja ne dažnas. Dėl malonumo. Anoks ten malonumas žuvelėms, apgaule priverčia praryti kabliuką ir velka į krantą. Pasipuikuoja ir prieš kameras paleidžia atgal. Gyvenk luoša toliau… Iš tokių pozicijų ir su žvejyba prasti reikalai. Tai kodėl medžiotojai tapo blogiečiai? Akivaizdu, kad kriterijai kurie taikomi medžiotojams, negalioja kitai visuomenės grupei. Reiškia klausimas ne moralės. Ja tik prisidengiama ir manipuliuojama. Sakyčiau, kad medžiotojai yra visuomenei naudingi idiotai, nes už galimybę medžioti, jie atsilygina reguliuodami stambių žvėrių skaičių, saugodami pasėlius ir miškus, darydami apskaitas, šerdami sunkią žiemą, kovodami su gyvūnų ligomis. Galų gale teikdami kokybišką mėsą. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Ir visą tai atlieka savomis lėšomis. Būtų labai įdomu pamatyti realius skaičius, kuriuos išleidžia medžiotojų klubai tvarkydami valstybės medžiojamų gyvūnų ūkį. (Turime suvokti, kad Lietuvoje visa laisvėje gyvenanti gyvūnija priklauso valstybei). Kad valdiškos įstaigos nesugeba susitvarkyti su laukiniais žvėrimis ir pelningai organizuoti medžioklės procesą, geriausiai parodė ūkininkavimas urėdijų komerciniuose medžioklės plotose. Urėdijos, savo žinioje turėdamos žvėringiausius miškus, praktiškai neribotą technikos parko ir darbuotojų panaudojimą, įskaitant girininkijų personalą, galimybę išlaidas medžioklei paslėpti po kita miškų ūkio veikla , nesugebėjo pelningai organizuoti veiklos. Brangus užsiėmimas medžioklė. Akivaizdu, kad visuomeniniai medžiotojų klubai geriausia išeitis valstybei. Tai kodėl , vos tik naujas Aplinkos apsaugos ministras įsitaiso kėdėje, pasipila kritika ir grasinimai, kaip dabar į dienotvarkę bus įtrauktos priemonės suvaržančios medžioklės tvarką ir demonstruojančios „daugiau aplinkos apsaugos ministerijos veikloje“. Į paviršių išplaukia patarėjai, kurie medžioklės ūkio tvarkymą mato pro sužmoginto animacinio stirniuko akinius. Daroma akivaizdi žala tiek medžiotojų bandymams racionaliau tvarkytis, tiek jų prestižui. Nei viena, nei kita nėra naudinga visuomenei. Tačiau kada nors turi nugalėti sveikas protas ir valstybės tarnautojai stoti jei ne ginti geranoriškai nusiteikusios medžiotojų bendruomenės, tai nors nekurstyti priešo įvaizdžio.
Taigi, moralė nekalta, esanti medžioklės ūkio organizavimo tvarka besiremianti visuomeniniais klubais šiuo metu Lietuvai optimali, tai kur slypi susipriešinimo šaknys? O gal tai tik garsiai mėgstančių parėkauti, tačiau visumoje nedidelės grupelės veikėjų nuomonė, į kurią mes pernelyg jautriai reaguojame? Aišku yra tame racionalus grūdas ir lengviausia taip, kaip jie kaltina medžiotojus, mums atsakyti tuo pačiu ir paskelbti oponentus atpirkimo ožiais. Tačiau būtų pernelyg paprasta ir klausimo esmės nekeistų. Visuomenės interesas per Aplinkos Apsaugos ministeriją, kuri atsakinga už medžioklės tvarką Lietuvoje, sudaryti sąlygas optimaliam medžioklės ūkio tvarkymui, o kokiomis priemonėmis tai atlikti tūrėtų spręsti pačios medžiotojus vienijančios organizacijos. Tačiau tai idealus variantas. Svajonė.
Ieškome toliau nesusiklosčiusio medžiotojų gyvenimo priežasčių. Tai gal mes patys esame ne tokie teisingi ir įkvepiantys? Gal užuot kaltinus valdžią ir priešiškai nusistačiusią visuomenės dalį pasižiūrėkime iš arčiau į save? Gal pamatai, ant kurių stovi medžiotojų bendruomenės trobelė suaižėjo?
Štai čia man pasidarė neramu (esu medžiotojų bendruomenės narys nuo 1983 metų ir drįsčiau teigti labai aktyvus narys). Ir kuo toliau tuo neramiau. Aišku, dalindami šurpą švenčių proga mes gal ir pademonstruosime mėginimą užmegzti ryšį, tačiau iš kitos pusės, tai primityvus ir trumpalaikis būdas pelnyti pagarbą. Kyšis visuomenei. Neapsimestini medžiotojų bendruomenes santykių pokyčiai su visuomene ateis tuomet, kai mes patys darysime ne kosmetinį remontą, o kapitalinį persitvarkymą. Ir pradėti turime nuo pamatų. Ką turiu galvoje taip sakydamas? Juk ką tik tvirtinau, kad su morale pas mus tvarkoje, nes medžioklė yra prigimtinė teisė, esanti tvarka, besiremianti visuomeniniais klubais šiuo metu yra optimali, nes medžiotojai savo lėšomis tvarko valstybės turtą, oponentų nedaug ir jie su styrančiomis savų interesų ausimis, o dabar teigiu, kad problema mumyse. Taip gerbiamieji. Esame gyliai įklimpę sovietiniame požiūryje ir be jokios moralinės teisės, prisigalvoję įvairių draudimų ir apribojimų saugančių mūsų išsigalvotą išskirtinumą, naudojamės gamtos ištekliais. Klausimas ne apie dabar galiojančią klubinę tvarką, o apie medžiotojų būrelių privilegijas.
Taigi kokios tos privilegijos? Medžiotojų būreliai, didžiąja dalimi susiformavę sovietmečiu, pagal to meto nomenklatūrinius reikalavimus ir iki šių dienų išsaugoję tą raugą, sudarant naudojimosi medžioklės plotais sutartis įgijo pirmumo teisę. Kokiu pagrindu, aš Jūsų klausiu? Ar todėl, kad tuo metu valdžioje buvo tie patys sovietiniai veikėjai, kuriems buvo svarbu išsaugoti pozicijas? Tik pagalvokite – žemė privatininkų arba valstybės, žvėrys valstybės, o teisė medžioti suteikiama sovietmečiu suformuotiems, praktiškai uždariems ir suinteresuotiems išsaugoti monopolį būreliams. Ir visa tai jie gauna be konkurencijos. Sakysite neuždariems. Nereikia savęs apgaudinėti. Medžiotojų klubai Lietuvoje uždari ir todėl stipriai konservatyvūs blogąja prasme.
Situacija tokia – yra žvėrys, priklausantys valstybei, kurių skaičių būtina reguliuoti, yra žemės ir miškų savininkai , privatininkai ir valstybė, yra gausi medžiotojų bendruomenė . Medžioklės plotų visiems neužtenka, kadangi sovietiniu palikimu besiremianti dauguma visais būdais stengiasi išsaugoti užgrobtas pozicijas. Ir ne tik išsaugoti. Į dienos šviesą nesenai išlindo afera, kuomet Utenos rajono veikėjai, prisidengdami tvarkos spragomis savavališkai susiraikė aukcionui paruoštą medžioklės plotą Aukštaitijos nacionaliniame parke. Bus įdomu stebėti, kaip prokurorai gins visuomeninį interesą.
Tačiau laikai keičiasi. Užaugo nauja, po sovietmečio gimusi medžiotojų karta, kuri pagrįstai kelia teisėtumo klausimus. Kaip valstybė turi organizuoti medžioklės ūkio tvarkymą, kad nesijaustų žvėrių ūkio kvapelis? Atsakymas labai paprastas. Turi atsirasti medžioklės plotų rinka. Nėra išgalvota kito teisingo būdo esant didelei paklausai ir ribotai pasiūlai. Štai šioje vietoje valstybė turi padėti. Medžiotojų būreliai, didžia dalimi susiformavę sovietmečiu, nesuinteresuoti keisti galiojančią tvarką. Tvarką, kuri nuo pat pradžių gimė neteisybėje ir galop privedė prie visuomenės ir medžiotojų susipriešinimo. Nes visos pastangos saugant sovietinį palikimą matomos plika akimi ir dirgina visuomenę, kuri perdėtai reaguodama iššaukia vis naują medžiotojų nepasitenkinimą. Karalius nuogas. Atsiradus plotų rinkai ir realiai suvokiant teisės medžioti kainą, atsirastų galimybė apsivalyti nuo naudotojiško požiūrio į gamtą, pirmenybę suteikiant rekreacinei svarbai, paprasčiau spręstųsi nesutarimai su žemės ir miškų savininkais. (Nors santykis su privatininkais reikalauja atskiros diskusijos, kuri dabar dažniausiai vyksta teismuose, nes medžiotojų klubai savo esme būdami uždari yra nesuinteresuoti dalintis medžioklės teise, tuo ignoruodami privačių žemių ir miškų savininkus ir pažeisdami Lietuvos konstituciją). Galų gale sumažėtų įtampa būrelių viduje, kuomet medžioklės plotai pasidalijami gubernijomis su savomis , nieko bendro su tausojančia medžiokle neturinčiomis vidinėmis tvarkomis.
Prisidengiant figos lapeliu teigiama, kad ir dabar yra medžioklės plotų rinka. Laikas nuo laiko valstybė skelbia aukcionus, buvusiems profesionaliems medžioklės plotams. Netiesa. Tokių plotų poreikis yra daug kartų didesnis , o sukeltos kainos neatspindi esamos padėties ir naujos kartos medžiotojų bendruomenės galimybių.
Reziumuojant
Medžioklė nėra diskusijų su visuomene objektas, nes dauguma iš mūsų, pritariančių ir prieš medžioklę nusitačiusių, širdies gilumoje esame medžiotojai plačiąja prasme. Nepasitenkinimą iššaukia sovietmečio palikimu besinaudojantys medžioklės būreliai, kuriems plotai buvo suteikti naudojatis pirmumo teise. Būreliai, būdami uždari, nesiinteresuoti keisti galiojančią tvarką ir todėl nepajėgūs gerinti medžiotojų įvaizdį visuomenėje. Subrendo nauja, gimusi po 1990 metų medžiotojų karta, kuri turi visas galimybes diskusijai ir pokyčiams. Karta, kuri nesusaistyta nuo sovietmečio besitęsiančia neteisybe. Medžioklės plotų rinka sudėliotų į vietas norus ir galimybes, o medžiotojų bendruomenei leistų apsivalyti ir panaikinti susipriešinimą su visuomene.
Ir pabaigai. Ar aš pats tikiu, kad sujudinus visą tą šaršalą reikalai pajudės gera linkme? Bet, kad nėra kito kelio. Tuomet taip ir liksime baimėje viešai prisipažinti esantys medžiotojai.
