Tęsiant pasakojimą apie pavojingus Afrikos žvėris, raganosis pelnytai užima svarbią vietą geidžiamiausių žvėrių sąraše.. Safario entuziastams visų pirma tai „Didžiojo Penketo“ atstovas , kurio trofėjus yra privalomas norint pasipuikuoti garbingu įvertinimu. Įspūdingi, vienas už kito ant snukio styrantys ragai, kaitina kraują ne tik medžiotojams; visa pietryčių Azija eina iš proto dėl gyvybės eleksyro ir amžinos nemirtingumo galimybės, kurią, atseit, jie suteikia. Paprasčiau tariant gerina seksualinę potenciją. Todėl tokia didelė paklausa , brakonieriavimas ir kaip pasekmė sparčiai nykstanti, laisvėje gyvenančių raganosių populiacija. Kaip susidarė tokia padėtis ir kokia išeitis dabarties medžiotojams, norintiems patirti aštrių pojūčių ir papildyti „Didžiojo Penketo“ rinkinį.?
Nesigilinant į skirtumus, šiuo metu pasaulyje išlikę 5 raganosių rūšys. Iš jų 3 gyvena Azijoje ir 2 Afrikoje.
Azijoje gyvenantys Javos (44 vnt.) ir Sumatros (275 vnt.) raganosiai beveik išnykę ir gyvena saugomose teritorijose, įsiterpusiose tarp tirštai apgyvendintų vietovių. Kiek gausesnis Indijoje ir Nepale gyvenantis vienragis Šarvuotasis raganosis. Šios rūšies išlikę apie 2850 žvėrių, tačiau kaip ir daugumos tenykščių gyvūnų , dėl įvairių socialinių ir gamtosauginių apribojimų, tai ne medžioklės objektas.
Geresnė padėtis su Afrikoje gyvenančiais Juoduoju ir Baltuoju, dar vadinamu Plačialūpiu raganosiu. Skirtumas tarp jų ne tik spalvoje, kuri priklausomai nuo vietovės gali varijuoti ( visumoje juodasis yra tamsesnis), bet ir dydžiu. Jei Baltasis raganosis sveria iki 2300 kg ir po dramblio yra stambiausias sausumos gyvūnas, tai Juodasis raganosis tik iki 1300 kg. Tačiau „mažėlis“ su kaupu lenkia giminaitį aštriu charakteriu. Iškilus mažiausiam neaiškumui puola aiškintis santykių ir atakuoja menamą pavojų. Nors uoslė ir klausa gerai išvystyti, tačiau prasta rega dažnai paveda mušeiką ir jis puola nieko dėtą medį ar kokį stulpą. Baltasis raganosis, kaip ir priklauso didžiajam broliui, ne toks piktas ir dažniausiai šalinasi žmonių. Tačiau jo gerumu nereikia pernelyg pasikliauti; rujos metu jis ypač nepakantus aplinkiniams ir reikalui esant bėgioja spėriai – gali pasiekti 45 km /val greitį. Skirtingas pas juos ir maisto racionas. Juodasis raganosis minta krūmų ir medžių lapais ir vaisiais, o Baltasis pirmenybę teikia žolinei augmenijai.
Jei 19 –tame amžiuje gyveno apie 70 000 Juodųjų raganosių tai dabar visoje Afrikoje (Tanzanijoje, Zambijoje, Zimbabvėje, Mozambike ir Pietų Afrikoje), skirtingais duomenimis nuo 3000 iki 5000 gyvūnų. Panaši padėtis ir su Plačialūpiu. Kuomet prieš kelis šimtus metų pirmieji europiečiai geriau pažino Pietryčių Afrikos savanas ir 1857 metais aprašė Baltąjį raganosį, tai buvo įprastas plačiai paplitęs gyvūnas. Vietiniams gyventojams , ginkluotiems ietimis ir lankais raganosių medžioklė buvo atsitiktinė ir pavojinga, tačiau baltiesiems, ginkluotiems šaunamaisiais ginklais, tai nekėlė sunkumų. Raganosiai spėriai pradėjo nykti. 1892 metais, dabartinės Pietų Afrikos teritorijoje, buvo paskelbta, kad Baltieji raganosiai išnaikinti, tačiau kiek vėliau, nedidelėje, sunkiai pasiekiamame Umfozi upės slėnyje buvo aptikta apie 200 žvėrių populiacija. Nuo to laiko prasidėjo raganosių apsauga, kuria galima pavadinti sėkmės istorija. Šiuo metu Pietinėje Afrikoje (P. Afrika, Namibija, Zimbabvė, Mozambikas) gyvena daugiau kaip 20 000 Baltųjų raganosių ir jų medžioklė (Pietų Afrikos Respublikoje) yra leidžiama. Didžia dalimi prie rūšies renesanso, prisidėjo medžiotojai, dėl „Didžiojo Penketo“ idėjos paskatinę fermų savininkus veisti nykstančius žvėris. Dauguma (apie 70%) dabar gyvenančių Baltųjų raganosių auginami privačiuose Pietų Afrikos medžioklės plotuose Rūšies išlikimui grėsmės nėra (nereikia painioti su šiauriniu Baltojo raganosio porūšiu, kurio paskutinis vyriškos lyties atstovas nudvėsė 2018 metų kovo 19 dieną Kenijoje), tačiau kova su brakonieriavimu aktuali kaip niekad. Tarptautinis brakonierių tinklas yra gerai organizuotas ir naudojasi vietinių gyventojų skurdu. Dažniausiai tai vargingai gyvenantys čiabuviai, kurie dar mena nesenus priespaudos laikus ir meilės baltųjų veiklai nejaučia. Vietinis brakonierius, už žvėries ragą iš nelegalių supirkėjų gauna 1-2 tūkstančius dolerių. Jiems tai didžiuliai pinigai, dėl kurių verta rizikuoti net gyvybe. Azijoje tokio rago vertė keliasdešimt tūkstančių dolerių. Brakonieriai nepaiso nieko. Kasmet Pietų Afrikos Kriugerio nacionaliniame parke, kur gyvena didžiausia laisvėje esanti Baltųjų raganosių populiacija, nelegaliai nužudoma apie 700 žvėrių. Ir visa tai vyksta nežiūrint griežtos apsaugos ir specialių sukarintų reindžerių grupių, turinčių neribotas teises panaudojant šaunamus ginklus ir šiuolaikinę įrangą. Nuo brakonierių ne mažiau kenčia ir privačių plotų savininkai auginantys raganosius. Ne vieną kartą, nuvykus į Pietų Afriką, tiesiogiai ar netiesiogiai tenka susidurti su brakonieriavimo pasekmėmis, o kartais ir stebėti, kaip PH (profesionalūs medžiotojai) seka neprietelių pėdsakais ir galop randa negyvą žvėrį nupjautu ragu.
Stebuklingo rago prakeiksmas , lydintis raganosius ir sąlygojantys jų paplitimą neaplenkia ir Lietuvos. Pamenu prieš kelis metus įkyriai skambinėjusį „kolekcionierių“, kuris labai jau norėjo už , kaip jis sakė, didelius pinigus, nusipirkti raganosio iškamšą ir vis klausinėjo ką galėčiau rekomenduoti. Keistas buvo prašymas, tai tik numykiau , kad kiekvienam medžiotojui svarbus savas trofėjus ir pagelbėti negalėsiu. Po kiek laiko paaiškėjo, kad tokiu būdu apsišaukėliai susirankiojo visoje Europoje esančių raganosių trofėjų savininkų adresus ir iš privačių kolekcijų bei muziejų pavogė apie 20 ragų.
Taigi raganosių medžioklė galima Pietų Afrikoje, privačiuose plotuose. Su retomis išimtimis, tai Baltojo raganosio pietinio porūšio žvėrys. Nėra sudėtingas procesas, nes raganosiai neturėdami gamtoje natūralių priešų (tik liūtai retkarčiais užpuola jauniklius), elgiasi drąsiai. Gal ne tiek drąsiai , kiek neapdairiai ir triukšmingai. Dėl didelio svorio palieka ryškius pėdsakus ir patyrusiam vedliui vieni niekai sekti iš paskos. Trumpai tariant prie jų lengva prisėlinti šūvio atstumu. Tuo galima paaiškinti katastrofišką gyvūnų populiacijos sumažėjimą, kuomet prieš daugiau kaip pusantro šimto metų baltieji kolonizatoriai pradėjo naudoti šaunamus ginklus. Šiais laikais didžiausias tokios medžioklės iššūkis pinigai. Kelių dešimčių tūkstančių eurų kaina, kuri priklauso nuo žvėries rago dydžio, nori nenori verčia pasverti galimybes ir norus. Tačiau yra ir alternatyva. Reikalas tame, kad „Didžiojo Penketo“ ir „Pavojingo Septyneto“ nominacijų užskaitai, išimties tvarka, Tarptautinis Safario Klubas (SCI) priima ir žaliosios raganosio medžioklės trofėjų, tai yra nuotrauką prie užmigdyto žvėries. Skirtingai nuo medžioklės su šautuvu, tai azartiškas ir daug adrenalino išskiriantis procesas, kuomet prie raganosio reikia prisėlinti keliasdešimt ar net kelių metrų atstumu ir kad krūmų šakelės netrukdytų strėlikės su migdomais vaistais skrydžiui. Kelių ar keliasdešimt metrų atstumu? Taip priartėjama prie gyvūno asmeninės saugumo zonos ir negalima prognozuoti jo elgesio netikėtoje situacijoje. Medžioklė verta nominacijos pavadinimo.. Ir suvokimas, kad patenkinai savo ego, o gyvūnas po keliasdešimt minučių kaip niekur nieko nušlapsės raganosiškais keliais, kelia ūpą.. Ne mažiau svarbi priežastis ir kaina, kuri mažesnė 5-6 kartus. Tokioje medžioklėje visuomet, nenumatytiems atvejams parengtas malūnsparnis ir dalyvauja veterinarijos gydytojas, kuris, kuomet pasiseka prisėlinti prie raganosio ir po šūvio strėlytė sėkmingai užsifiksuoja odoje, skubiai iškviečiamas kontroliuoti žvėries savijautą. Į migdomųjų dozę gyvūnas pradeda reaguoti po kelių ar keliolikos minučių ir netrukus prigula. Jei iškart nepasiseka surasti gulinčio raganosio, į orą pakeliamas malūnsparnis, nes labai svarbu po 20 -30 minučių nuo vaistų suleidimo atgaivinti žvėrį sušvirkščiant antidoto dozę . Priešingu atveju gyvūnas gali perkaisti ir žūti.
Visuomet iš fotografijos lengva atpažinti raganosis buvo nušautas ar užmigdytas. Pas miegantį gyvūną akys pravertos ir tarsi nustebusios, kas čia jį tokį didelį įveikė…Tikiuosi, kad žalioji medžioklė yra ateities galimybė siekiantiems suvokti „Didžiojo Penketo“ žavesį.
