Neprognozuojamas charakteris, įspūdinga išvaizda ir nežabota jėga pelnė buivolams vienų iš agresyviausių Afrikos žvėrių šlovę, o jų medžioklei suteikė nepakartojamą jaudulį. Buivolai Afrikoje pražudė daugiau žmonių , nei liūtai ir leopardai drauge sudėjus ir pagal šį rodiklį užima trečią vietą po krokodilų ir begemotų. Dėl pavojingos ir sunkios medžioklės ir įspūdingų trofėjų buivolas įtrauktas į „Didįjį Afrikos penketą“.
Afrikiniai buivolai plačiai paplitę visame žemyne, tačiau gausiausiai sutinkami saugomose teritorijose. Didžiules, kelių šimtų ar tūkstančių žvėrių bandas ne vieną kartą teko stebėti , fotografuoti ir medžioti Zimbabvės, Pietų Afrikos, Botsvanos ir Mozambiko paribiuose esančiuose nacionaliniuose parkuose ir gretimuose safario plotuose. Neužmirštamos savaninio buivolo medžioklės Burkina Fase, Benine, Kamerūne. Tačiau po kiekvieno susitikimo su nuožmiu ir nenuspėjamu žvėrimi , norisi vėl ir vėl sugrįžti.
Buivolai priklauso dykaraginių žinduolių šeimai, jaučių pošeimiui. Didžiausia buivolų įvairovė yra Eurazijoje. Be Europoje gyvenančio stumbro, dar įvairiuose Azijos kampeliuose sutinkamas vandeninis buivolas, mažasis buivolas, gauras, jakas, kalninis buivolas, bantengas, mindorinis buivolas, savelio jautis, naminis jautis, saola ir trumparagis vandens buivolas. Šiaurės Amerikoje gyvena tik viena buivolų rūšis -bizonas. Taip pat ir Afrikoje sutinkame tik vieną rūšį – Afrikinį buivolą (Syncerus caffer) . Tyrėjai dažnai nesutaria dėl buivolų porūšių, nes klasifikaciją apsunkina pereinamosios formos. Tarptautinis safario klubas (SCI) šiuo metu išskiria išskiria 6 Afrikinio buivolo porūšius:
1. Juodasis, arba dar vadinamas Cape (angl.) buivolas, paplitęs pietinėje ir rytinėje Afrikos dalyje (Pietų Afrika, Zimbabvė, Mozambikas, Botsvana, Namibija, Zambija, Tanzanija, Uganda, Kenija). Tai pats didžiausias ( patinai sveria iki 1000 kg.) buivolų porūšis, pasižymintis galingais ragais ir neprognozuojamu charakteriu. Nuo kitų porūšių išsiskiria ypač juoda spalva. Šie buivolai yra introdukuoti daugelyje Pietų Afrikos privačių medžioklės plotų.
2. Nilo buivolas, paplitęs centrinėje Afrikoje (Sudanas, Kongo Demokratinė Respublika). Kiek mažesnis ir šviesesnis už juodąjį buivolą.
3. Miškinis buivolas, paplitęs vakarų ir centrinės Afrikos džiunglėse (Kongas, Kongo Demokratinė Respublika, Centrinė Afrikos Respublika, Kamerūnas , Gvinėja, Liberija, Dramblio Kaulo Krantas, Nigerija). Pats mažiausias iš visų buivolų (svoris apie 300 kg) ir pasižymintis šviesiai ruda spalva.
4. Vakarų Afrikos savaninis buivolas, paplitęs vakarinėje Afrikoje (Kamerūnas, Beninas, Burkina Fasas, Nigerija, Togas, Gvinėja, Dramblio Kaulo Krantas). Tarpinė forma tarp juodojo ir miškinio buivolų. Pasitaiko tiek juodos tiek rudos spalvos žvėrių.
5. Centrinės Afrikos savaninis buivolas, paplitęs centrinės Afrikos savanose (Čadas, Centrinė Afrikos respublika).
6. Rytų Afrikos savaninis buivolas, sutinkamas Sudane ir Etiopijoje.
Dabartinė visų porūšių buivolų populiacija sudaro apie 1 milijoną žvėrių.
Afrikiniai buivolai, skirtingai nuo savo Azijinių giminaičių, nemėgsta urbanizuoto landšafto ir retai sutiksi skaitlingesnes žvėrių bandas žemės ūkio pasėliuose. Todėl didžiausia ateities grėsmė populiacijos gausumui yra žmogaus nepaliestų plotų mažėjimas ir naminių galvijų užkrečiamų ligų poveikis. Buivolų populiacija ypač nukentėjo nuo galvijų maro, kurį, devyniolikto amžiaus pabaigoje, į Afriką užvežė baltieji kolonizatoriai. Brakonieriavimo poveikis žvėrių skaitlingumui yra ne toks reikšmingas, nes buivolai neturi vertingų ilčių kaip drambliai ar rago kaip raganosiai, dėl kurių verta rizikuoti pavojingoje medžioklėje. Šiuo metu rūšies gyvybingumui pavojus negresia, todėl buivolų medžioklė leidžiama beveik visose šalyse , kur jie gyvena. Tačiau daugelyje valstybių, dėl vykstančių karų ir tarpgentinių kivirčų, keliauti yra pavojinga, todėl pasirinkimą dažnai lemia saugumo lygis. Neginčitinas lyderis šioje srityje yra Pietų Afrikos Respublika – saugi šalis su išpuoselėtom medžioklės tradicijom. Didžioji dauguma (apie 50 %) geriausių Juodojo buivolo trofėjų, pagal SCI duomenis, sumedžiojami būtent Pietų Afrikoje. Privačių medžioklės plotų savininkai sugebėjo ne tik išsaugoti ir veisti ypač vertingais trofėjais pasižyminčius juoduosius buivolus, bet ir sumažino kainas. Gal tik mažas „nepatogumas“ prieš medžioklinę svajonę; Pietų Afrikos privatūs plotai dažniausiai yra aptverti. Tačiau kuomet supranti, kad jų dydis dažnai kelis kartus viršija vidutinį medžioklės klubo Lietuvoje plotą, svajonė lieka tyra….
Kas negali susitaikyti su aptvertais medžioklės plotais, siūlyčiau pasirinkti Tanzaniją arba Zimbabvę. SCI rekordų knygoje šios šalys po Pietų Afrikos yra minimos dažniausiai. Tačiau palyginus kainos ir kokybės santykį pirmumą reikia atiduoti Zimbabvei. Ypatingai geri trofėjai šiuo metu yra sumedžiojami mūsų jau ne kartą išgirtame pietryčių Zimbabvės regione, kur yra didžiausia Afrikoje saugoma teritorija – Didžiojo Limpopo transnacionalinis parkas su gretimai esančiais safario medžioklės plotais.
Nors mūsuose geriausiai žinomas ir vertinamas pietryčių Afrikoje gyvenantis juodasis buivolas, tačiau ne mažiau įdomus yra vakarų Afrikos savaninis buivolas. O jo medžioklė dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, sakyčiau net su „savomis razinomis“. Reikalas tame, kad vakarų Afrika tai regionas iš kurio kelis šimtmečius buvo gaudomi ir vežami į vergiją vietiniai čiabuviai. Jų palikuonys iki šių dienų negali pamiršti patirtos skriaudos. Medžioklėje bendraujant su vietiniais vedliais reikia turėti tai galvoje ir elgtis ypač delikačiai, kad ir kokias nesąmones, mūsų požiūriu, jie darytų. Sunkiai slepiamą neapykantą baltajam medžiotojui dažnai gali matyti vietinių veiduose, ypač jei jie nesitiki gauti arbatpinigių. Iš kraujų pasruvusių akių nesuprasi kas dedasi jų galvose.. Šiuose kraštuose pradėjo formuotis vudu kultas (Afrikoje jį praktikuoja apie 30 mln žmonių).
Juodosios ir baltosios magijos burtininkai turi didelę įtaką sprendžiant įvairius klausimus. Ne išimtis ir medžioklė. Todėl nenustebkite, jei pačią pirmą medžioklės dieną jums teks praleisti ne persekiojant žvėrį, o nuolankiai prašant vietinio žiniuonio palaiminimo. O jeigu medžioklėje nesiseks, tai reiškia atsidėkojimas buvo menkas…
Vakarų savaninio buivolo medžioklė yra daug pigesnė nei juodojo buivolo ir panašiomis sąlygomis vyksta Burkina Fase, Benine ir Kamerūne. Vykti į kitas šalis dėl įtemptos politinės padėties nerekomenduočiau. Dėl tos pačios priežasties , norint sumedžioti centrinės , rytų Afrikos ar Nilo buivolą, reikėtų laukti geresnių laikų. Saugi miškinio buivolo medžioklė šiuo metu galima pietiniame Kamerūne esančiose džiunglėse. Tačiau reikėtų susitaikyti, kad gyventi ir medžioti teks pirties sąlygomis.
Vertinant trofėjus yra matuojamas ragų ilgis išorine puse nuo vieno rago galo iki kito. Taip pat matuojamas rago plotis pamatinėje dalyje. Kaip papildomas rodiklis yra matuojama ragų skėtra, kuri yra ypač svarbi, kuomet, nesigilinant į detales, apibūdiname trofėjaus kokybę.
„Didžiojo Afrikos Penketo“ vertinimui trofėjai priimami nepriklausomai nuo buivolo porūšio. Tačiau buivolų klasifikacija yra svarbi įvertinant pasiekimus „Afrikos žvėrių“ ar „Pasaulio jaučių“ nominacijose. Vertinant trofėjus yra matuojamas ragų ilgis išorine puse nuo vieno rago galo iki kito. Taip pat matuojamas rago plotis pamatinėje dalyje. Kaip papildomas rodiklis yra matuojama ragų skėtra, kuri yra ypač svarbi, kuomet, nesigilinant į detales, apibūdiname trofėjaus kokybę. Norint susikalbėti su įvairių šalių medžiotojais, Afrikoje yra naudojama britiškasis colis (1- colis, angl. inch yra 2,54 cm ). Gero juodojo buivolo trofėjaus skėtra yra ne mažiau 40 colių. Nors dabartinė Afrikinio buivolo populiacijos būklė leidžia tikėtis pačių aukščiausių rezultatų ir suteikia galimybę pakliūti į geriausių trofėjų dešimtuką , tačiau didžiausia tokios medžioklės vertybė tai savęs išbandymas, kuomet persekiodamas buivolą lieki, nors ir su šautuvu, tačiau vienas prieš aršų žvėrį.
