Trofėjinė medžioklė įvairiuose kraštuose suteikia mums aštrių įspūdžių ir padeda geriau pažinti supantį pasaulį. Kaip taisyklė tokioje kelionėje lydi profesionalūs medžiotojai, kurių pagrindinis uždavinys per trumpą laiką pagelbėti realizuojant mūsų svajones. Tačiau ar dažnai teko dalyvauti medžioklėje , kurios sėkmė tiesiogiai padeda išgyventi vietinėms bendruomenėms, todėl „ saldžiam“ bendravimui su klientu nelieka vietos?
Kurioje adrenalinas liejasi per kraštus ir riba tarp nekalto atostoginio nuotykio ir nepadailinto gyvenimo tampa labai plona.
Rusijos šiaurės rytuose, Beringo jūros pakrantėje retai išsimėčiusiose kaimeliuose gyvena negausi čiukčių bendruomenė, kuri iki šių dienų išsaugojo pirmykštes jūros medžioklės tradicijas, leidusias prieš kelis tūkstančius metų įsitvirtinti atšiauriame regione ir suformuoti taip vadinamą šiaurinių pakrančių civilizaciją, kuri remiasi medžiotojų sugebėjimais iš vienos pusės ir kaip pasekmė visuomenės pagarba medžiotojui.
Griežta leidimų tvarka, kuri galiojo Sovietiniais laikais ir labai ribojo lankymasį tolimoje Rusijos šiaurėje, savotiškai pagelbėjo ir užkonservavo tradicinę čiukčių gyvenseną. Sunkiai pasiekiamas regionas išvengė turizmo industrijos , kuri dažnai iškreipia vietines vertybes ir verčia pataikauti atvykstančiųjų norams.
Daugelį kartų su įvairiomis medžioklinėmis ekspedicijomis teko lankytis tuose kraštuose , todėl norėčiau pažvelgti į šį procesą neįprastu mums kampu, kuomet vertybė yra šiaurės bendruomenės santykiai ir galimybė stebėti nepagražintą jūros gyvūnų medžioklę, labai svarbią vietinių čiukčių išgyvenimui.
Vienas iš pagrindinių veiksnių , kuris leido susiformuoti Šiaurinių pakrančių civilizacijai, buvo „pasisukantis „ žeberklas . Iš pirmo žvilgsnio labai paprasta ir primityvi detalė sudarė sąlygas, prieš maždaug 4 000 metų iš Jakutijos ir Pietryčių Azijos atkeliavusiems čaučų (taip save vadino čiukčiai) protėviams išgyventi atšiauriomis arktinio klimato sąlygomis.
Harpūnas nebuvo skirtas nukauti žvėrį, antgalis tik prakirsdavo ir užsifiksuodavo storoje odoje, o virve pritvirtintas plūduras parodydavo medžiotojui, kurioje vietoje tikėtis išnyrančio gyvūno, kad nudobti ietimi. Plūduras taip pat neleisdavo nukautam žvėriui paskęsti. Vasarą, žeberklo pagalba, čiukčiai sumedžiodavo daugiau ir didesnių jūros gyvūnų ir mėsos užtekdavo iki sekančio pavasario. Dėl amžino įšalo mėsos konservavimas buvo labai paprastas. Ją sudėdavo į negilią duobę ar į žvėries kailį ir užversdavo velėna. Įdomiausia tai, kad ir dabar, praėjus ilgiems amžiams ir nežiūrint žmonijos progreso, „pasisukantis „ žeberklas ir mėsos paruošimas išliko nepakitę ir palaiko nykstančios tautos gyvybingumą. Tik vietoje ruonio šlapimo pūslės naudojamas plastikinis plūduras, o vietoje ieties šautuvas.
18 – 19 amžiuje, dėl nekontroliuojamos Europos ir Amerikos pramonininkų medžioklės, labai sumažėjo banginių ir vėplių, kurie buvo pagrindinis pakrantės čiukčių ir eskimų pragyvenimo šaltinis. Galiausiai šių gyvūnų medžioklė buvo uždrausta. Čiukčiams atėjo sunkios dienos, Nuo amžių įpratę prie mėsos, Čiukčiai, kaip ir daugelis kitų Arkties vandenyno pakrančių gyventojų pradėjo spėriai nykti. Suošė tarptautinė bendruomenė……………………… arkties platumų vietiniams gyventojams buvo padarytos išimtis, todėl dabar , pagal nustatytas kvotas, jie gali, savo reikmėms be teisės parduoti ,medžioti banginius ir vėplius. Kad pratemptų dar kelis dešimtmečius. Ir medžioklės būdai leidžiami tik tradiciniai, su harpūnu.
Akani, iškyšulis Mečigmeno įlankoje. Vėpliai keliaudami į šiaurę, neišvengiamai praplaukia netoli šių krantų. Nuo seno medžiotojų pamėgta vieta. Geriamas vanduo iš netoliese tekančio upelio, o tualetai jūros pakrantėje – vis tiek bangos viską nuplaus. Aplink šmirinėja meškos, visuomet randančios medžioklės atliekų, joms irgi patinka šios vietos. Dabar Akani tik vasarinės ir rudeninės vėplių medžioklės bazė. Paskutiniai pastovūs gyventojai į Lorino buvo perkelti 1969 metais. Tuos laikus dar mena Viačeslavas Elli . Elli čiukčių kalboje reiškia šudelis. Mūsuose tikriausiai pasišaipytų iš tokio vardo, tačiau Čiukotkoje tai įprasta. Naturalu, todėl ir nekelia juoko. Sakė yra dar įdomesnių vardų, pavyzdžiui Rentilio – išmestas penis, arba Eliapendrin- puolantis ant šudelio.
Elli amžiumi vyriausias tarp medžiotojų, Akani garbės meras. Į jūrą neplaukia, tačiau budi pakrantėje ir akylai stebi, kuomet pasirodys vėpliai. Ypač nakties metu ,kuomet jaunesni miega.
Pasirodžius pirmiesiems vėpliams susijaudinimas liejasi per kraštus. Stebėtojas garsiai surinka ; morži, morži ir po keliolikos sekundžių iš visų pakampių pasipila užsimiegoję medžiotojai. Reikia pamatyti, kaip jie bėgdami prie kranto maunasi kelnes ar bando užsidėti batus. Tylomis, paknupstom, kad kuo greičiau pasiekti savo brigados valtį ir neduok dieve nepavėluoti, niekas nelauks ir kokia gėda, kuomet nespėjai. Medžioklėje, kaip taisyklė, atskiromis valtimis dalyvauja kelios brigados, kurių atlyginimas priklauso nuo sumedžiotų žvėrių. Tačiau atlyginimas ne pati didžiausia paskata. Pagarba, kurios nusipelno geriausi vėplių medžiotojai, yra svarbiausia motyvacija. Čiukčiai iš prigimties yra kovotojai, ir nieko keisto tame nėra; tik tokios savybės leido išgyventi atšiauriomis sąlygomis. Pas juos ten seniau net gelbėti skęstantį nebuvo galima. Atseit jis jau keli (negerosios dvasios) valdose ir nevalia kištis . Be to kol gelbėsi skęstantįjį gali pasprukti grobis ir tuomet visos bendruomenės išgyvenimas pakibs ant plauko.
Migruojantys žvėrys ties Akani neužsilaiko ir po kelių ar keliolikos minučių tik vėją jūroje galėsi gaudyti. Todėl toks skubėjimas ir atsakomybė. Tarp jūros bangų pamatę įkvėpti oro išnyrančius vėplius, medžiotojai su motorinėmis valtimis pasileidžia visu greičiu. Kas pirmas pasieks žvėris, turės daugiau šansų taikliai mesti harpūną ir tuo pačiu užtvirtinti vėplio nuosavybę. Čiukčiai sužvėrėja. Kiek valčių tiek konkuruojančių firmų. Kiekviena brigada kovoja už pinigus ir garbę. „ Atsiprašau“- tokio žodžio šioje medžioklėje nėra. Kiekvienas už save. Akyse žiba nuožmių kovotojų ugnelės. Ne, ne ugnelės, ugnys. Atrodo dar truputis ir harpūną įsodins ne vėplio, o priešininko krūtinėn. Tokia kova tęsiasi , kol nors vienas vėplys plauko netoliese. Tačiau kuomet santykiai išsiaiškinami ir visi vėpliai persmeigiami harpūnais, priešpriešos kaip nebūta. Visi draugiškai juokauja ir pamėgdžioja vienas kitą. Taip, nuobodumų jų neapkaltinsi.
Kiek aprimus aistrom, medžiotojai, kurie harpūnu persmeigė vėplius, pritaikę momentą su karabinu juos nušauna ir pririšę prie valties palengva buksyruoja prie kranto. Lengva pasakyti pritaikę momentą, kartais nesuprasi sveikas protas ar galvon smogęs adrenalinas vis dar valdo jų smegenis, ir tuomet apie saugų elgesį su ginklais telieka tik pasvajoti.
Medžiodamas jūroje su čiukčiais visuomet sukalbu maldelę, kad dievai apsaugotų nuo kulkos paklydėlės ar rikošeto nuo vandens.
Visai kita nuotaika medžiojant banginį. Tik darnūs ir atkaklūs visų komandų veiksmai garantuoja sėkmę. Iki 30 tonų sveriančiam didžiausiems pasaulio žinduoliams vieni juokai lengvai mostelėjus uodega apversti valtį.
Banginiai nėra blogiečiai , tačiau užpulti grėsmingai nusiteikusių medžiotojų, jie dažnai atakuoja persekiotojus. Ne visuomet ir susigaudysi kaip toli nuo valties ar tiesiog po valtimi išners sužeistas gyvūnas. Aišku, kuomet pavojų keliantį žvėrį pavadini plėšrūnu, tarsi pateisini savo veiksmus, tačiau pilkasis banginis (dažniausiai šiose vietose sutinkama banginių rūšis) ne plėšrūnas, viso labo mintantis planktonu ir moliuskais jūros žinduolis, tačiau labai svarbus tautos gyvybingumui.
Jei vėpliui pakanka vienos pūslės, kad jis nenuskęstų, tai banginiui, priklausomai nuo dydžio, reikia 10 -20 plūdurų. Tai reiškia, kad kelias valandas reikės plaukioti greta sužeisto gyvūno, stengiantis nepakliūti po jo uodega, tačiau kita vertus tik esant kelių metrų atstumu nuo grobio, galima tinkamai pataikyti. Patikėkite, kuomet nosin tvoksteli gretimai išnirusio banginio smarvė ir purslai nuo uodegos , didesnės už valtį, perlieja kūną, nesijauti labai reikšmingu. Užmiršti ir nuovargį, ir pasieniečius, kurie gali įkišti daboklėn, nes jau senai plaukioji neutraliuose vandenyse be leidimo, ir bangas Beringo jūroje ir tai , kad jau naktis ir krantų nesimato, o tu tik kelių metrų ilgio valtelėje.
Galiu tik tiek pasakyti, jei banginiai patys didžiausi pasaulio žinduoliai ir užsitarnavę pačios didžiausios apsaugos kaip paminklai , kaip kokie stabai, tai čiukčiai, kurie nedidelėmis valtelėmis vaiko juos po Beringo jūrą ir su harpūnų pagalba nudobia, yra verti pačios didžiausios pagarbos, dėl medžioklės tradicijų puoselėjimo, kuriose persipina azartas ir nežabota drąsa.
